„Kokia graži gėlukė!“ – vis stebėjosi, negalėdama patikėti , kad tai – žydintis persiko krūmas, garbaus amžiaus dzūkė, parodoje smalsiai čiupinėdama pražydintą vazone , tuomet , beveik prieš du dešimtmečius , dar retoką Lietuvoje augalą. Dar labiau nustebo moteris, kad šis „dzyvų – dzyvas“ yra ne kambarinis , o toks pats sodo atstovas, kaip obelis , slyva ar kriaušė.
„Ar tikrai Lietuvoje auga persikai ir abrikosai?“ – į šį klausimą tebeatsakinėju iki šiol. Ne vienas smalsuolis vis atvyksta vasaros metu į Babtus, kad savo akimis pamatytų, jog šie vaismedžiai tikrai pas mus ir auga , ir dera – ne tiktai Babtuose, bet ir visoje Lietuvoje.
Tiek persikai, tiek abrikosai – ateiviai iš piečiau esančių kraštų. Manoma, kad abrikosai ir persikai yra kilę iš Kinijos ir Vidurinės Azijos. Dabartiniu metu jie paplitę po visą pasaulį. Europoje jų daug augina Italija, Prancūzija, Graikija.
Bet jie pasiekė Lietuvą, Latviją, ir Kanadą, t.y. smarkiai pasistūmėjo į šiaurę. Tai įvyko selekcininkų ir sodininkų dėka, išvedus naujas veisles bei aklimatizavus jas augti atšiauraus klimato sąlygomis. Aptinkamos sibirinių ir mandžūrinių abrikosų veislės, ištveriančios net – 45 laipsnių šaltį. Deja, šalčiau gyvenant, sumažėja šių vaismedžių gyvenimo trukmė. Palankiomis sąlygomis abrikosai gyvena iki 100 metų, persikai – iki 50-ies, Lenkijoje jų trukmė yra maždaug 15 -20 metų. Mūsų sode augantis pats seniausias abrikosas eina 18-us metus, dera puikiausiai.
Kas atsparesni? Atsakymas yra vienareikšmis – abrikosai, ypač „Šiaurės triumfas“ (Triumf Severnyj). Tai rusiška veislė, išvesta Voroneže . Laikoma pačia patikimiausia veisle, skirta Nejuodžemio zonai. Apie šią veislę parašytos ištisos rusų mokslininkų disertacijos.
Po praėjusių dviejų ekstremalių žiemų Lietuvoje „Šiaurės triumfai“ išsilaikė gerai. Labiau nukentėjo persikai, neatsparesnių veislių – visai žuvo, bet kas išliko – tai davė derlių, nepaisydami siautėjusių šalčių. Kas tai nulėmė? Pirmiausia- tai veislė ir vieta. Perdaug nesikaprizina šios persikų veislės: „Velvet“, „Maira“, ‚Viktors“, „Doneckij bielyj“, „Dniepras“ ir kt.
Svarbu žinoti, kad ir geriausių veislių sodinukus labai neigiamai veikia per didelis drėgmės kiekis, ypač – aukšti gruntiniai vandenys. Netinka rūgščios, pelkėtos, gryno smėlio ar labai sunkaus molio dirvos. Pajūryje, deja, šiems augalams sunkiau išlikti dėl dažnų atodrėkių. Vaismedžiai tuomet pradeda brinkinti savo pumpurus, o staiga sugrįžę šalčiai juos nušaldo – pirmiausia pakenkdami žiedų užuomazgoms. Visa laimė, kad jautresniais laikomi persikai, net ir stipriai apšalę, turi savybę gana lengvai atstatyti žuvusius audinius.
Įtakos išlikimui iš po žiemos turės ir kiti faktoriai: poskiepis, praėjusios vasaros derlius, ryškūs temperatūrų svyravimai. Sodinanat ir auginanat tiek persikus, tiek abrikosus, vertėtų prisiminti, kad jie mėgsta šviesą: aktyviai veikiami saulės jie geriau auga, vystosi, krauna pumpurus.
Derėtų mums pasimokyti iš švedų, kurie persikus sodina prie pat pietinės namo sienos maždaug 15-25cm atstumu ir formuoja vėduoklės formos vainiką.
Ir dar: rekomenduojama, ypač persikus, sodinti pavasarį- lengviau prigyja, mažiau rūpesčių, kad žiema iššaldys. Ūgtelėjęs per vasarą sodinukas, sustiprėja, pilnai pasiruošia žiemojimui.
Vis tik, aš pati vertinu rudeninį sodinimą, net ir vėlyvą: spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje, kol dar dirva neužšalus. Pasodinti rudenį medžiai, ypač jei tai nauja, tik ką į rankas patekusi veislė ,- iš kart praeina žiemojimo testą. Jei jį išlaiko-kaip taisyklė, – auga sparčiau , negu sodinti pavasarį.
Paruošimas žiemojimui
Sodinant iš rudens, ypač kaulavaisius, paruošiame žiemojimui. Pradžioje jie turi gauti šaltuko: tegul pašąla truputį, užsideda žemės paviršiuje gruodas, iki minus 5-10 dešimt laipsnių –nieko blogo, jei laikysime ir nepamulčiuotus. Taip truputį pašaldžius, ant šaknų uždedame eglišakių arba galime užpilti pjuvenų, medžio drožlių sluoksnį – nepagailėkite kibiro – kito. Patį kamienėlį irgi rekomenduojama aprišti, tokiu būdu taip pat pašiltinti. Tam tiks eglišakiai (tik būtina, kad sodinukas su kuolu ar dviem būtų pasodintas), gofruotas popierius, nendrės, netgi geras glėbys vasarą darže augusių krapų stiebų – tai puikiai pasitarnaus šiam reikalui. Suaugusių persikų šaknis žiemai irgi galime pridengti – padidės atsparumas šalčiams.
Pavasariop sodinukus pradeda veikti dideli dienos ir nakties temperatūrų skirtumai, dėl to gali pradėti trūkinėti kamienuko žievė, ypač prie šaknų kakliuko. Tam kad išvengtume šių blogybių, rekomenduojama nubalinti sodo medžių kamienus iš rudens, nelaukiant pavasario. Šis laiku sode atliktas darbas, ypač kai šiemet toks ilgas ruduo, leidžiantis gana maloniai darbuotis lauke, duos puikų efektą. Jis bus dar didesnis, jei dabar, kai medeliai jau numetė lapus, profilaktiškai nupurkštume 5-7% karbamidu. Tai puiki priemonė nuo ligų.
Šalia medelių į vamzdelius prikiškime pelių nuodų. Vamzdelius pasidaryti galima iš plastikinių butelių, nupjovus jų galus. Nuodus suvynioję į laikraštį , įkišame į tokio nupjauto butelio vidų. Ypač gerai šį masalą graužikės randa , jei toks masalas užmetamos sausos žolės kuokšteliu, bet piktžolėtų pomedžių sode reikėtų vengti.
Taip pasiruošę, galime ramiai žiemoti.
